Laiko tėkmė paradoksali. Kai pagalvojame, kiek mes jau turime metų ir kiek trumpai gali gyventi tas kūdikėlis, kurio gyvybė dėl gimimo komplikacijų kabo ant plauko, tada pradedame giliau suvokti Dievo žodį, bylojantį, kad „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Viena senolė sakė: „Kai pasižiūriu atgal, atrodo, kad viskas taip greitai prabėgo lyg nebūčiau gyvenusi, o kažkur sapne pabuvojusi...“
Ši garbinga senjorė, pamačiusi savo raukšlių išvagotą veidą veidrodyje, liudijantį apie buvusius išgyvenimus, ir palyginusi su savo atvaizdu išblukusioje fotografijoje, kuri buvo daryta ankstyvoje jaunystėje, suvokia, kaip ne tik jos kūno išorė keičiasi... Būdama tikinti, ji neabejoja, kad Dievo žodžio tiesa visada išsipildo, todėl žmonijos Gelbėtojas po mirties iki begalybės pratęs jos naująją egzistenciją savo artumoje, ir ji nesiliaus Juo žavėjusis... Jis ten esančiuosius taip stebins savo neišsenkančio kūrybingumo grožiu, jog būtų nesuprantamas dalykas, jei žmonės, gyvendami žemėje, nesiruoštų susitikti su pačiu įsikūnijusiu Nemirtingumu - Dievo Sūnumi.
Mūsų dienos tam tikra prasme yra piktos (Ef 5, 16), nes jos, kaip nekviestos viešnios ateina ir, su mumis neatsisveikinusios, tyliai, negrįžtamai ir, klastingai sukeldamos tariamos ramybės ratilus, dingsta. Pavyzdžiui, ne tik paaugliams nesunku prarasti laiko nuovoką, užsimiršti, ir, iki ausų pasinėrus į interneto pasaulio įdomybes bei žaidimus, išeikvojus daugybę valandų, ilgainiui gyvenimo realybę iškeisti į asmenybės charakterį žlugdančią virtualybę, kuri kaip aštuonkojo čiuptuvai priklausomybėmis bei nepasotinamu egoizmu apraizgo kiekvieną, kas tik leidžiasi jos suviliojamas... Vienas rašytojas rašė: „Kam rūpi, kas rodoma per realybės šou, jei Jūsų realybė tuo metu slenka pro šalį? Laikas – kažkas, ko niekada nebesugrąžinsite – nešvaistykite jo televizijai.“
Dievo žodis mus įspėja, kad turime kasdien save stebėti, kaip mes elgiamės, kad būtume išmintingi, gerai naudojantys laiką (Ef 5, 15–16). Į Lietuvos krikščioniškos literatūros aukso fondą reikėtų įtraukti 2016 metais Katalikų pasaulio leidyklos išleistą leidinį - Timočio M. Galagerio OMV (Timothy M. Gallagher OMV) knygą „Sąžinės tyrimo malda“. Autorius, pasinaudodamas šv. Ignaco Lojolos dvasine patirtimi, remdamasis žmonių liudijimais bei pavyzdžiais, išsamiai nagrinėja penkis sąžinės tyrimo žingsnius. Sumanus šios knygos pamokančių patarimų bei įžvalgų pritaikymas – kasdienis bei maldingas savo minčių ir veiksmų stebėjimas, kai Dievo akivaizdoje gailimės dėl savo klaidų, uoliau taisome savo įpročius ir dėkojame Jam už gautas malones bei suteiktus netikėtus Šventosios Dvasios įkvėpimus, kuriais vadovaudamiesi ne tik rytoj mažiau klysime nei šiandien, bet nuoširdžiau, sumaniau bei kantriau patarnausime tiems, su kuriais mus suveda Visažinanti Apvaizda...
Tai – šventėjimo Viešpatyje kelias, kuriuo eidami, malonei veikiant, peržengsime Naujųjų metų slenkstį dar geriau suprasdami, kad liepsnojanti Jo bei Dievo Motinos meilė yra ne tik mūsų dabartinio laiko pašventintoja, bet ir tikroji bei vienintelė mūsų širdžių vienybės ir ramybės ugdytoja. Kai, atrodo, kad pasaulyje siaučiančios kai kurių šalių vadovų beprotiškos godulystės aistros gali užtemdyti jų paskutinę sveiko protavimo dalį, ir daugelis gali tapti kai kurių diktatorių visiškai neprognozuojamų veiksmų įkaitais, tikintieji nesutrinka, nes žino, kad viską, kas įvyksta gyvenime, leidžia Viešpats, ir Jis išklauso jų maldas, kad pasaulis nenugarmėtų į prarają.
2016 metų pabaigoje gavome ypatingą popiežiaus Pranciškaus dovaną – kitų metų birželio mėnesio pabaigoje sulauksime garbingojo kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju. Daug kartų Teofiliaus Matulionio kunigiškąją tarnystę lydėjo caro ir ypač sovietinės valdžios represiniai persekiojimai, kuriuos jis priėmė, kaip Dievo leistą kančią (kartais KGB ir MGB kalėjimų rūsiuose vos ištveriamą), kurią aukojo už savo priešų atsivertimą. Kai 1934 metais jį priėmė popiežius Pijus XI, atsiklaupė prieš vysk. T. Matulionį ir tarė: „Esi kankinys. Privalai pirmas mane palaiminti.“ Šitaip išskirtinai prasmingai buvo pagerbta vyskupo Teofiliaus kankinystė, kuri yra visos Bažnyčios dvasinis lobis, nes pagal Dievo valią su nepalaužiama kantrybe priimti užgauliausius GPU tardytojų paniekinimus, patyčias ir kitus dvasinio teroro veiksmus - tinkamiausias Dievui bei žmonėms atsidavimo įrodymas ir herojiškų dorybių liudijimas, tai – su Jėzumi kybojimas ant kryžiaus ir todėl tobuliausio panašėjimo į Jį dovana.
Dievo Gimdytoja, 2017 metais padėk mums tinkamai pasirengti arkiv. Teofiliaus Matulionio beatifikacijai, kad, labiau susipažinę su jo gyvenimo faktais, galėtume sakyti: „Testiprina mus šio švento gyvenimo žmogaus kankinystės pavyzdys su nauju tikėjimo ryžtu priimti tuos neišvengiamus išmėginimus, kuriuos yra numatęs Viešpats didesnei mūsų laimei.“
KUN. VYTENIS VAŠKELIS
